Vaikystė niekada niekur nedingsta. Ji lieka tyliose mūsų širdies kertelėse ir netikėtai sugrįžta tame, kaip apkabiname savo vaikus, kaip sustojame prie gėlės, kaip kuriame mažus kasdienybės ritualus ar ieškome jaukumo paprastuose dalykuose.
Mano vaikystė buvo kupina žaismingumo ir labai mylinčios mamos. Ji dažnai pasakodavo, kaip maža visur nešiodavausi milžinišką lėlę – beveik pusės savo ūgio. Jau tada svajojau apie didelę šeimą, pilną vaikų ir jų juoko, tačiau ta maža mergaitė nė nenutuokė, koks kelias jos laukia…
Vėliau sužinojau, kad mano galimybės susilaukti vaikų yra labai mažos. Tai buvo ilgas ir tylus sielvarto laikas, kai atrodė, kad motinystė liks kažkur už stiklo – matoma, jaučiama, bet sunkiai pasiekiama. Gal todėl šiandien vaikystę matau ne kaip savaime suprantamą dalyką, o kaip trapų stebuklą, kurį norisi saugoti ir iš tikrųjų išgyventi.
Būtent iš šio jausmo gimė prekės ženklas „Išsaugota vaikystė“. Supratau, kad vaikystė nėra laikas, kurį reikia skubėti praeiti. Tai laikas, kurį verta ne tik prisiminti, bet ir sąmoningai išsaugoti.
Man atrodo, kad išsaugoti vaikystės dalykai, tokie kaip piešinys, pėdutės antspaudas, mylimas žaislas ar nuotrauka – tyliai liudija, kaip kažkam buvo svarbu sustabdyti akimirką. O galbūt nėra gražesnio įrodymo, jog vaikystėje buvome mylimi.
Po kurio laiko mūsų šeima pagausėjo – į mūsų namus atėjo berniukas. Įsivaikinome jį dar visai mažą. Kartu su juo atėjo ne tik begalinė meilė, bet ir daugybė klausimų. Ieškodama būdų, kaip sudėtingus dalykus sūneliui paversti švelnesniais, aiškesniais ir įdomesniais, pradėjau kurti pirmąsias priemones. Taip po truputį gimė pirmosios kortelės.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui įvyko stebuklas – gimė mūsų dukrytė Meilė Marija.
Tik tada supratau, kad visas mano gyvenimas lyg po mažą gabalėlį dėliojo tai, kas šiandien tapo „Vaikystės galerija“. Vaikystė man primena galeriją – ne paveikslų, o akimirkų. Joje gyvena pirmieji atradimai, nesulaikomas juokas, ašaros, apkabinimai, vaizduotė, smalsumas ir tylūs stebuklai, kurie nepastebimai formuoja žmogų visam gyvenimui. Kiekvieno mūsų galerija yra skirtinga, tačiau būtent joje gimsta gražiausi prisiminimai.
„Vaikystės galerija“ man niekada nebuvo tik verslo idėja. Tai labai asmeniška erdvė, į kurią sugula visa tai, kuo gyvenu: kūryba, tikėjimas, vaikystės trapumas, žaismingumas ir noras padėti vaikams geriau suprasti save bei kitus. Kūryba man kaip kvėpavimas – neįsivaizduoju be jos savo gyvenimo. Todėl kiekviena priemonė gimsta lėtai ir apgalvotai – tarp piešinių, knygų, muzikos, gamtos, vaikų ir kasdienio gyvenimo.
Man svarbiausia ne tobula vaikystė, o tikra. Tokia, kurioje telpa ir juokas, ir ašaros, ir lengvos, ir sunkios dienos. Vaikystė, kurioje vaikas gali būti savimi ir vis tiek jaustis besąlygiškai mylimas.
Tikiu, kad kiekvienas vaikas ateina į pasaulį su vidiniu noru mylėti, kurti ir būti geram, todėl, nors gyvename technologijų pilname pasaulyje, labiausiai vaikams vis dar reikia mūsų dėmesio, akių kontakto, pokalbių ir jausmo, kad jie yra mylimi.
Jeigu bent maža dalelė to pasieks ir jūsų namus, vadinasi, „Vaikystės galerija“ atsirado ne veltui.
