KAIP SUPRASTI VAIKO PIeŠINĮ: KĄ SAKYTI IR KO VeNGTI
Mokydamas kitus jis atrado būdus, kaip išlaisvinti tapybą iš bendravimo ribų ir atskleisti anksčiau neperduodamą raišką. Jo pedagogika remiasi absoliučia pagarba individui. Jo manymu, per tapybos žaismą kiekviename žmoguje atsiskleidžia slaptos ir nenumatytos gabumų galimybės. Jo kūryba garsi pedagogikos pasaulyje.
Ko nereikėtų sakyti apie vaiko piešinį?
- Gerbkite vaiką, pritarkite jo poreikiams, bet niekaip jam neimponuokite. Atsikratykite įpročio, reikšti nuomonę apie piešinį. Juk mes to paprastai nedarome, kai jie žaidžia, kodėl tada tai darome su piešiniais?
- Neprašykite vaiko paaiškinti, kodėl jis nupiešė medį ar gėlę… Nebandykite paaiškinti, kaip teisingai reikia piešti vieną ar kitą… Neklauskite, ką norėjo pavaizduoti… Tipiški klausimai: ar čia medis? Kodėl žmogus su trim rankom? Kas čia? Dažnai mes taip klausinėjame su gera intencija – norime parodyti savo susidomėjimą tuo, ką vaikas daro. Tačiau Arno tai laiko veidmainišku pasiteisinimu. Tokiu būdu vaikui mes parodome savo pranašumą.
Kas nutinka, kai vertiname vaiko piešinį?
Bet kuriuo atveju, tai padeda įsišaknyti idėjai vaiko viduje, kad piešimo tikslas yra kažką išreikšti. Jis išmoksta piešti taip, kaip nori suaugusieji. Taip pat įsisavina, kad piešimas yra kitiems, ir kad jis gali būti atliktas gerai arba blogai.
Kaip kalbėti apie vaiko piešinį?
Vietoj ,,nupiešk man ką nors gražaus”, sakykime ,,pažaiskime piešimą”.
Būkime bendrakeleiviais ir liudininkais. Padėkime į šalį viską, kas trukdo piešimo ir tapymo žaidimui, skatinkime natūralų ir laisvą potėpį. 
Kodėl svarbu nevertinti?
Vaiko piešinys nėra apie rezultatą. Tai procesas – judėjimas, spalva, patyrimas. Kai nustojame vertinti, vaikas išlieka ryšyje su savimi. Ir būtent ten gimsta tikras kūrybiškumas.
