Kodėl vaikų piešiniai yra tokie ypatingi?
Priešingai nei suaugusieji, vaikai nesijaudina dėl to, ką galvoja kiti. Piešdami jie neturi išankstinių nusistatymų, emocinių ar psichinių kliūčių. Jie tiesiog kuria – laisvai, drąsiai ir tikrai. Kartais tai atrodo kaip makalūzės, tačiau kartais, pažvelgus giliau, atsiveria visai kitas pasaulis – kupinas fantazijos, jausmų ir netikėto grožio.
Žvelgdami į vaiko piešinį, pradedame suprasti, kiek jame slypi. Kiek daug jame potencialo. Vaikai natūraliai jaučia kompoziciją, pusiausvyrą, formą. Jie nesistengia „teisingai“ – jie kuria taip, kaip jaučia. Ir būtent todėl jų piešiniai tokie gyvi.
Daugelis suaugusiųjų šį gebėjimą jau yra praradę. Mes išmokstame „kaip reikia“, pradedame vertinti, lyginti, abejoti. Kūryba tampa nebe laisve, o rezultatu. Vaikų piešiniai primena tai, ką dažnai pamirštame – kaip matyti paprastai, jausti tikrai ir kurti be baimės.
Todėl kiekvienas vaiko piešinys yra daugiau nei piešinys. Tai akimirka, kuri daugiau niekada nepasikartos. Ir galbūt verta ją išsaugoti.
